„ ..iš esmės tai sekina. Ir, jeigu tu negydai, tu negali žaisti futbolo taip, kaip tu norėtum, nes tu dūsti. Ir negali scenoje lakstyti taip, kaip nori, nes tu dūsti. Ir negali taip greitai užlipti laiptais, nes irgi dūsti. Bet, kai pradedi vartoti vaistus, tai pamatai, kad nieko ypatingo.”
Esate viena ryškiausių šalies pramogų verslo žvaigždžių ir, kiek žinome, sergate astma. Ar tai tiesa?
Aš nežinau kokia tiksli diagnozė. Astminis bronchitas, ar bronchų astma, ar kažkas panašaus. Taip. Tai tiesa.
Kaip jums pavyksta suderinti žurnalisto, dainininko, aktoriaus bei laidų vedėjo veiklą?
Kartais nepavyksta. Čia aš įsivaizduoju tas pats, kaip moterys, kurios turi išlaikyti vaikus. Dieną dirba vieną darbą, vakarais dar eina kur nors, valo dulkes pas turtingus ponus. Nu tai tas pats, tiktai man mokama daugiau.
Iš kur semiatės tiek energijos?
Manau, kad gimstant duodama energijos kiekvienam žmogui. Neaišku, kada ji baigiasi. Tai kol turi, tol stengiesi. Kai jos nebeturi, nėra iš ko stengtis.
Jūs sakote, jog į gyvenimą žiūrite su ironija bei sveiku cinizmu. O kaip jus žiūrite į savo ligą?
Taip pat. Aš manau, kad esame kartais patys kalti dėl savo ligų. Kiti jas gauna dėl paveldimumo. Bet sėdėti ir verkti, kad turi kažkokią ligą, tai ne man. Manau, kad tokios ligos yra palyginus niekas su kai kuriom kitom. Taip kad nelabai pergyvenu dėl to.
Ar seniai sergate astma?
Aš nežinau. Aš labai ilgai turėjau problemų su kvėpavimo takais vaikystėje. Tėvai daug vargo su manimi, nes visą laiką kosėdavau ir vargindavau juos, neleisdamas miegoti. Ir jie mane vežiojo po įvairias sanatorijas. Bet niekas man nepadėjo, kol galiausiai, kažkoks gydytojas patarė jiems vežti mane į Palangą, neva ten pušynai bei daug jodo. Ir kai pradėjau važinėti kiekvienais metais į Palangą, aš iš tiesų išgijau. Bet, kai dabar kalbėjausi su gydytojais, jie man sakė, jog būdinga tai, kad vaikystėje lyg tai išgyjama, bet ši liga tokia, kuri atsinaujina ir būtent tokiame amžiuje, trisdešimties ar trisdešimt penkerių metų. Taip kad nieko čia stebėtino. Ir aš labai nesistebėjau. Taip yra.
Teko girdėti, jog sportuojate. Ar negalvojote tapti sportininku?
Galvojau. Aš labai norėjau būti profesionaliu futbolininku, bet tiesiog neturėjau tam užtektinai gabumų, ir juo netapau.
Kas įtakojo jūsų apsisprendimą tapti muzikos ir pramogų verslo dalimi?
Tu juk nesvarstai kieno tu dalimi tampi. Tu iš esmės darai tai, kas tau patinka. Ir aš nesvarsčiau ar noriu tapti pramogų verslo dalimi. Aš tiesiog norėjau groti rokenrolą, dainuoti ir daryti tai, kas šauna į galvą. Aš visą laiką stengiausi taip gyventi. Ir tai, kad tu tampi jo dalimi, tai iš esmės nelabai nuo tavęs ir priklauso. Tave arba priima, arba nepriima. Tapti žvaigžde - tai nėra mano tikslas. Tikrai ne. Iš esmės, tikslas yra daryti tai, ką nori, kas tau patinka. Manau, kad kiekvienam žmogui taip turėtų būti.
Ar iškilo kokių nors problemų sergant astma?
Taip. Tu kosti ir tu atsibundi kartais nuo to. Ir iš esmės tai sekina. Ir, jeigu tu negydai, tu negali žaisti futbolo taip, kaip tu norėtum, nes tu dūsti. Ir negali scenoje lakstyti taip, kaip nori, nes tu dūsti. Ir negali taip greitai užlipti laiptais, nes irgi dūsti. Bet, kai pradedi vartoti vaistus, tai pamatai, kad nieko ypatingo. Mane ramino daktarai, sakydami, kad yra pakankamai žymių sportininkų, kurie taip pat turi astmą, tačiau tai netrukdo jiems tapti čempionais. Manau, kad dabartinė medicina tiesiog pažengusi tiek, kad astma nėra tokia tragedija, kokia ji buvo, sakykim, prieš keliasdešimt metų. Manau, kad su tuo galima gyventi. Tik nereikia pamiršti, kaip ir bet kuriam diabetikui, kuris turi susileisti savo dozę, kad tu taip pat, ryte ar vakare, turi atlikti tam tikrą procedūrą, kuri yra labai greita, labai paprasta ir labai neskausminga.
Ar jūsų draugai žino, jog sergate astma? Kaip jie reaguoja į tai?
Niekaip. Mes, tiesą sakant, net nelabai rūpinamės savo ar vienas kito ligomis. Bent jau mano draugų tarpe yra taip. Mes į gyvenimą žiūrime su gera doze fatalizmo ir niekada nesureikšminame jokių dalykų, nesvarbu ar tai liga, ar tai mirtis. Toks gyvenimas. Tiesą sakant, kai pagalvoji, jog miršta nieko nekalti kūdikiai ar vaikai, tai suvoki, kad nėra ko verkšlenti, kai tu nugyvenai trisdešimt penkerius metus ir pamatei daug gerų dalykų. Taip kad nelabai to bijau.
Kaip patartumėte aplinkiniams, savo draugams, elgtis priepuolio metu?
Kviesti greitąją pagalbą. Nežinau. Aš nežinau būdo. Ištikus priepuoliui, jeigu tu neturi tinkamų vaistų po ranka, tai nežinau - arba lauk rytojaus, arba lauk mirties. Kas tau belieka. Man niekas nepatarinėjo. Nežinau, ar yra kokie nors pratimai, ar daryti dirbtinį kvėpavimą, ar kitaip elgtis. Tiesiog turi laukti, kol priepuolis praeis. Nieko ypatingo. Tai nemalonus jausmas, bet viskas praeina gyvenime.
Ar nebijote, kad liga gali sutrukdyti tolesnei jūsų dainininko ar aktoriaus karjerai?
Ne, nebijau. Sutrukdys, tai sutrukdys. Toks gyvenimas. Aš gyvenu taip, kaip yra. Viskas gerai. Kaip yra, taip ir gerai. Sakykim, galiu gyventi su tam tikru diskomfortu. Tai nėra toks sudėtingas dalykas, kaip aš suprantu. Tai nėra siaubas. Tai nėra kažkokia ypatinga tragedija. Yra tam tikras diskomfortas, be kurio būtų lengviau gyventi. Tu tiesiog turėtum vienu rūpesčiu mažiau. Bet čia ne tai, kas tau išmuštų pagrindą iš po kojų. Nėra labai baisu.
Kaip jaučiatės kavinėje ar bare, kur aplink rūkoma?
Puikiai. Aš manau, kad rūkymas yra blogis, o ypač žmonėms – astmininkams. Bet žmogus pats renkasi savo gyvenimą. Jeigu manęs kas paklaustų: ar aš norėčiau gyventi tarp teisingų bei sveikų žmonių ir „beprotiškai“ nuobodžiai, ar aš norėčiau gyventi tarp žmonių, kurie rūko, tačiau yra „beprotiškai“ įdomūs, tai aš pasirinkčiau antrąjį variantą. Nes manau, kad tik pats žmogus turi nuspręsti, kas gerai ir kas blogai.
Ką patartumėte sergantiems astma?
O ką jiems patarti? Nieko. Gyvenkit ir mažiau galvokit apie savo ligas. Geriau apie jas visiškai negalvokit. Ateis laikas, pagalvos kas nors už mus. Gyvenkite savo gyvenimą. Jeigu tu turi slogą, vadinasi tu eini į vaistinę ir nusiperki vaistų nuo slogos. Juk nekeiti savo gyvenimo ir nepermąstai, kaip aš čia gyvenau blogai. Tai tas pats ir su astma. Jei sergi, tai eini pas gydytoją ir klausi, ką tau daryti. Ir viskas. Aš kategoriškai esu nusiteikęs prieš visokius veikėjus, kurie aiškina, kad gali išgydyti paglostydami, užkalbėdami, kortomis burdami ir panašiai. Aš einu tiesiai pas gydytojus. Jie nusako mano diagnozę ir išrašo vaistus. Ir aš jais pasitikiu, nes manau, jog jie yra kur kas protingesni už mane. Aš laikausi jų nurodymų, tiksliau tam tikrų nurodymų, ir gyvenu toliau. Manau, kad kiekvienas sergantis žmogus taip pat turėtų elgtis.
Interviu su žinomu žmogumi - Marijonas Mikutavičius apie astmą.
UAB "Terra media".